Poezija

Tai sėdžiu Niujorko toj didžiojoj nuostabiojoj bibliotekoj ir nu bliamba kokia afigiena legendinė vieta. Iš tikrųjų. Man kaip užkietėjusiai bibliotekininkėj širdy, čia yra kažkokia pažadėtojo medaus žemė.
Tai gerai kad leptopėlį su savim turiu, tai galiu atsiduot kūrybai. Va ir savo rašytojų grupės susirinkime kątik buvau - tokiam antikvariniam knygyne tarp lentynų, tai dirbu ant savo trumpos istorijos. nu lietuviškai taip nesisako žinau.
Bet va parašiau poemą per tris minutes. ir kadangi bene pirma poema kurią parašiau lietuviškai kiek atsimenu (nors mano atmintis šiaip gan prasta) tai labai noriu parodyt.
gali būt kad šūdas. bet man praeina. endžoy

Niekas Nebaisu

Niekas nebaisu
Nes vasara ateina
Neturiu vaikų
Ir neisių į baseiną
Užtenka ežerų
Kasdien po naują dainą
Pasaulis dovanų
Nei man nei tau negaili

Žiūrėjom į žvaigždes
Ir gan nesunkiai sekės
Ignoravau eiles
Skubėjai kaip patrakęs
Jau liūdesio užteks
Gi vasara ateina
Į skirtingas puses
Pasukti jau pats laikas


Ir kaątik parašiau dar vieną yay!!!! Į sveikatą

Atėjau

Atėjau ten, kur norėjau
Į tinkamą vietą aš atėjau
Visi darė ką tik galėjo
Buvo geriau nei sapnavau
Atsiklausti galbūt ir reikėjo
Bet aš visada tik savaip tik darau
Šimtą metų sėdėjus
Atsibudau ir iškeliavau

Būna rytai kai iš naujo užmiegu
Būna rytai kai tamsu kambary
Bet jei tai keltų tikrų man problemų
Gal negyvenčiau tam savo rūsy

Visgi esu ten, kur norėjau
Ir su kasdien vis noriu labiau
Visi kažko nuolatos siekia
O aš tik einu kur man patogiau