Na vat ir koks tas gyvenimas Essexe? Vat koks?
Praėjo dvi savaitės. Ir šiandien drąsiais prisipažįstu – užkniso mane tie miškai ir laukai ir karvės. Nu kiek galima. Vaikštai vaikštai tas pats per tą patį. Visur žolė, visur medžiai, visur gražūs krintantys lapai. Nu ir kas iš to? Nusibodo. Tai nusipirkau žurnalą ir kavinėj sėdėjau. Bliamba pasiilgau miesto nebegaliu lomkės.
Čia miestas gal ir didesnis nei Trakai, nu iš tikrųjų didesnis, karvių daugiau. Bet tai .... nu bliamba. Va buvau Londone trečiadienį tai kaip pramušė. Bet tai aišku kai taip pasitūsini tai kur tau po to nebus depresijos.
Nuo kokių 2009ų metų mirštu dėl grupės Girls. Iš esmės pastaruoju metu mane gal kažkiek ir trigdo jų populiarumas hipsterių tarpe, bet nu ai . aš gal irgi kai kuriems hipstere atrodau, tai koks skirtumas. Jų dainos spinduliuoja saule, meile, gyvenimo džiaugsmu ir San Franciscu. Pažiūrėkit klipus ir patys suprasti. Tobuliausias Hellhole Ratrace. Įdėčiau linką, bet mano interntas yra šūdas tai nepavyks. Tai va ir aš juos klausydavau ir dar su tokia viena Greta dainuodavom ir grodavom. Turiu dar tokį klipą iš naujų metų kur mes dainuojam jų gabalą – aš atrodau kaip policininkė, o ji lovoj su pižama ploja. Bet niekur nepanaudojau, nes ant stalo stovi mano mamos šampano bonkė (naujakas visgi) tai pagalvojom kad gal visgi kompromatas.
Tai taip ir svaigau svaigau tos grupės beklausydama, kol Greta man nesako viena dieną : ei tu lašina, gi jie atvaro į Londę. Pirk bilietus liau liau (na gal kiek ir panaudojau kūrybinių adaptacijų Gretos kalbą čia becituodama). Žiūriu į tuos bilietus ir jie kainuoja dešimt peundų. Ne nu galvoju tai ką jie lašinos taip ir neišpopuliarėjo per du metus. Nu pasirodo kad gal biškį ir išpopuliarėjo, bet ai nesiskundžiu, dešimt peundų geras dylas. Tai galų gale atėjo konco data. Tai ta proga nei plaukų nesiploviau nei nagų aptrupėjusių nepersilakavau, na kad pagarbą išreikčiau. Ir neklyday – jie patys buvo plaukais neplautais (bosistas) ir lakais nulakuotais kreivai (gitaristas).
Koncas – afigienas. Jie žiauriai gerai gyvai groja iš tikrųjų. Ir nu vos nenumiriau ten iš džiaugsmo kartu bedainuodama. Ir po konco aišku, mes kaip tikrasis Londono ir Essexo elitas įgavom kvietimų į VIP Afterparty khem. Nu ir kaip to pasekmė dabar žinau visą grupės susikūrimo istoriją iš pačio įkūrėjo. Nenu jum čia aišku normaliem sveiko proto žmonėm gal nieko ir nereiškia, bet man tai čia kaip su rolling stonesais septintam dešimtemty euft. Taip kad – BIG DEAL. Na ir aš aišku, taip vėlai jau negalėjau į savo kaimą grįžt, nes nu gal kaimas, tai grupė maloningai leido pas save viešbuty crashint. Leiskit užbėgti už akių ir pasakyti, kad viešbutis visai neatitiko mano vaizduotės standartų , rokenrolo fantazijos. Net neviešbutis o vos ne kažkoks jaunimo hostelis be muilo ir su neveikiančiais liftais. Tai ką aš žinau. Siūlyčiau pabrangint koncertų bilietus jei tik tiek įstengia.
Anyway, tai beveik aišku nemiegojom, žiūrėjom geriausias naktines programas ir šiaip pliuprėm apie gyvenimą iš serijos : kuo labiau norėtum būti Barraku Obama ar Britney Spears? Ir buvo afigienai fajna. Tada ir nusprendžiau kad jie yra nehipsteriai, o tiesiog iš San Francisco. Ir ryte reikėjo nešdintis anksti, nes į darbą, o jiems į kažkokį radijo interviu. Dar sumetė babkių ant traukinio, nes aš kaip visada lašina neturėjau, ir pažadėjau atvaryt į San Franą, ką tikiuosi ir įgyvendint jau kitą mėnesį.
Ir žodžiu buvo visiškas epas eit aštuntą ryto su savo kailinukais ir vakarykščiu makijažu per visą Londoną. (beje dėl makijažo žinokit – Rimmel pravodkė yra pravodkių karalienė – nė biškio neišsiterliojo). Ir ėjau ramiu žingsniu , gėriau savo mėgstamiausią creme briule kavutę ir klausau muzončiko per aipodą. Pora valandų kol priėjau iki savo stoties. (jo biškį po to jaučiau nuovargį). Ir kažkaip jaučiau tokį gerą epinį jausmą, kad man gyvenimas kątik buvo supurtytas ir pakratytas. Ne dažnai būna. Čia jaučiu ta San Francisco galia. Tai va gal dėl to dabar iš dalies ir depresija nuo šito kaimo.
Tai va, na ir esmė ta, kad iki šiol svaigstu. Ir niekas nepramuša tos San francisco traukos. Ir aišku tai kad dar emailo sulaukiau iš bosisto tik paairtina kelionės troškimą. Tai vienu žodžiu viešai apeliuoju – jei kasnors turi atliekamus 400peundų sumeskit davaj ką? Net jei ir mažiau vistiek paimsiu. Aš gal ne kokia valkata išranki kad būčiau. Beje čia tikra istorija – einu sau padoriai visai dar tą vakarą čia kažkada ir priena prie manęs valkata moteriškė ir sako, ouuuuu jau dvi dienas nevalgiau , duok penegų (nu man galvoj mintis nevalgei tai čia ko – kreko ar opijiumo kokio?) bet anyway, nuotaika gera, širdis atlapa ranka kyšt į kišenę ir pinigų pas mane kaip visada nėra. Sakau jou turiu dvim centų tik, bet nu va imkit prašau. Ta ką jūs sau manote. Tą valkata nužiūrėjo mane tokiu visisškai niekinančiu žvilgnsniu iki kojų pirštų galiukų , tragiškai pasmerkė ir nuėjo. Absoliučiai sutrikau. Tai atsiprašau kiek ji tikėjos aš jai duosiu? Dvim svarų? Ir jeigu nevalgei dvi dienas, tai nu kamon, tie dvim pencų gi tikrai padėtų bendram fonui. Bet ne. Tai buvo nepakankamai gerai jai. Ou djūūd. Tai moralas toks, kad aš nesu ta valkata ir jei jūs man norit kad ir du litus kelionei sumest, aš nenueisiu ir jūsų nesmreksiu, pajamsiu viską ką duosit. Ačiū.
Tai va, bet jūs neisbaiminkit dėl mano depresijos. Pas mane atsikrausto du sugyventiniai gyvent. Vienas jau šįvakarą, taip kad jaučiu naujų nuotykių kvapą. Škotas šivakarą. Nu pažiūrėsim. Vakar kai atėjo tai atrodė kaip konkretus prasmirdęs hipis pasaulio keliautojas. Tai kaip žinia su tokiais nebūna sunku sutart. Tikiuosi tik išsiplaus lėkštes po savęs ir nesysios duše. Visa kita gal ok.
Nu vsio varau chebrite . leu leu.
No comments:
Post a Comment