Knyga

O ne. Grįžau į levelį kai negali žiūrėt į savo meną. Rašiau rašiau knygą apie Ameriką, rašiau ir peržvelgdavau ir nu jinai man juokinga buvo. Bet kvailiausiu pasaulyje būdų padariau pertrauka (persikrausčiau iš Niuojorko į Londoną ir koncentravausi į darbo gavimą ir skolų atidavimą) ir dabar nusprendus grįžti prie knygos nebegaliu!!!!

Negaliu perskaityt nei vieno sakinio. Nes žiauriai nervuoja. Panašus jausmas kaip daugumai žmonių girdėti savo balsą įrašyti. Taip tiesiog... sutraukia užpakalį. Khem. Grubiau išsireiškus.

Tai nežinau ką dabar daryt. Kaip toliau rašyt. Ir dar aišku visą istoriją reik atgaivint ir emocialiai pergyvent ją. Nu ir aš nelabai noriu gilintis į senas emocijas – sunku. Nelengvas tas rašytojų gyvenimas. Tai nežinau kaip čia elgtis. Nes nu negi dabar imsi ir paliksi ką pradėjęs? Ir taip jau daug žmonių tai daro. Tai galvojau galvojau ir pagalvojau kad vienintelis būdas tai yra apsimest kad čia ne apie mane, tada atitolint tą knygos personažą nuo savęs ir tokiu būdu aš bent jau galėsiu dakūrinėt istoriją. Nes nesijausiu lyg eičiau į savo praeities emocijas, bet lyg kurčiau kažkokį naują žmogų ir jo naują fantazijų pasaulį.
O dėl rašymo šlykštumo ir bairių lėkštumo tai čia jau atskira problema ir nežinau kaip tą išspręst. Hmmmmmm.

Tai va. O šiaip rašau čia šiandien ne dėl to kad reiktų man išsikalbėti, bet dėl to kad nėr ką veikt nafik. Nėra interneto. Tiksliau yra bet kačialinu kai ką ir laukiu kol pasibaigs ir negaliu pauzės uždėt. Tai laukiu laukiu . o ko laukiu, ai kad galėčiau kompą tada į viršų išsinešt kur dar silpnesnis internetas ir grot gitara tada. Nu yo.
O kas čia dar naujo. Ai nu va. Vakar sėdėjau kamabry su septyniais čiuvais. Tai kokią išvadą pasidariau? Kad bliamba dvokia kambarys su septyniais čiosais jame. Fu fu fu . Ir priedo penki iš jų airaii tai tragiškai nesupratau apie ką jie ten šneka. Nes nu kamon. Speak english in england please. Bet buvo smagu ir gavau metalo muzikos masterklasą. Ir ne tik. Bet vėlgi tokias detales geriausia knygoms palikt ☺