Tamsios valandos Niujorko

Na štai aš ir vėl Niujorke. Jau labai , na tiesiog labai labai seniai negalvojau lietuvių kalba, tad biški keblu dabar kažką čia ir suregzti. Bet aišku aš pasistengsiu .


Meilė šiuolaikinė. Įsimyli žmogus A žmogų B. Jam žmogus A labai patinka nes A yra labai geros širdies, gili asmenybė ir matė visus tuos pačius filmus ir dar net gali juos pacituoti. Bet štai visai netikėtai, metų kaitoje žmogus A pradeda keistis ir jam pradeda nebepatikti tie Woody Alleno filmai, nes nu užknisa tas neurotiškas žydiškas humoras, ir kiek galima. Tai pat ta gera širdis truputuką suciniškėja galbūt ir A jau nebeduoda tiek pinigų kiek kad anksčiau duodavo gatvės muzikantams ir kitoms miesto šmėkloms. Dabar žmogus B ima galvoti, pala pala A nebežiūri filmų ir pasidarė kažkokia skupaila, ar tai tas žmogus kurį aš įsimylėjau? Aš nežinau ar dar sugebu būti kartu, ir ką mes apskritai turim bendro?

Dabar mano klausimas - kuris iš jų yra teisus?
B teisus nes gal iš tikrųjų jam buvo absoliučiai afigienai eufti su žmogumi A nes jie turėjo tuos pačius pomėgius , ir B žavėdavosi A dėl tam tikrų A savybių. ir tad jei jų nebeliko, ir jie nebegali kartu eufti nes nelabai įdomu ir interesai nebesutampa, tai čia gal ne B kaltė?

O žmogus A eina per gyvenimą, patirinėja dalykus įvairius ir keičiasi ir nori save atrasti ir kodėl jis dabar turi būti varžomas? tai jeigu nors truputį pasikeiti ar nori kažką paexperimentuoti, tai iškart rizikuoji tapti nemylimas, nes buvai mylimas už kažką ?

Rumi aišku sako, kad meilė kai ateina tai ji beribė ir taip toliau. Bet tai niekas to nežino ir vienetai įsivaizduoja kad jaučia. tai kur logiškas atsakymas?

Galbūt kai taip yra A ir B yra tiesiog per jauni būti kartu ir jiems dar reikia laiko save atrasti?
O galbūt A reikia žmogaus kuris būtų paskaitęs Rumi knygų ir mylėtų nepaisant visko? ir leistų A keistis ir augti? O galbūt B reikia pelytės, apsisprendusio ir pilkos, kuri mokėtų oberžinų apkepą daryt ir grįžtų namo laiku ketvirtadieniais?

Aš nežinau.

Dar pažįstu žmogų C, kuris apskritai turi tris merginas, ir jos visos tai žino ir visi keturi yra labai laimingi santykiuose. Gal irgi nieko. Jei procentaliai moterų yra duagiau Niujorke tai gal jis čia gerai daro - rūpinasi aprėpdamas didesnę dalį?

Nežinau atsakymų. tik žinau kad visus žmones kuriuos čia sutinku.. nu kad neįmanoma. kas čia per gyvenimas ir net kyla minčių - ar tikrai pasauliui reikia tiek daug žmonių? Visokių geto storulių, kurie iš esmės yra tik pilka vartotojų masė. Iš jų nieko. Eina į darbą, pažiūri TV, pageria. ir perka perka perka.
Ir ką jei jų nebūtų? ir liktų pasaulyje tik koks vienas milijardas žmonių? kodėl gi ne?
Aš aišku nenorėčiau būt lyginama su Hitleriu tad nesiūlysiu kaip čia ką daryt, bet vat man tokios mintys dabar ateina. tai nežinau, mąstau.

Skaičiau straipsnį kaip turtingi vaikai, vartoja narkotikus ne tam kad apsineštų, o tam kad padidintu savo koncentracija susikaupimą ir patektų i harvardą. nes konkurencija. Ir kad į Harvardą patekt tai reik dafiga pingių. brangu. ir tarkim aš jei tęsiu karjerą savo pasirinktoje srityje, gal gal gal (priklauso nuo vyro) gal ir sugebėčiau sutaupyt pakankamai kad vieną vaiką į ta harvardą išsiųst.
bet tai ar aš noriu kad mano vaikas valgytų narktoikus kad ten patektų?
O jei aš tarkim neturėsiu vyro ir viena auginsiu vaiką, ir aišku piningų harvardui neužteks ir mano vaikas eis į šiaip univerą ir priklausys pilkai masei? Tai ar aš jam čia neduodu šanso patekti į tuos ratus kurie keičia visuomenę?

Na čia aišku kembius dalykus socialinius kapstau, kur jei žmogus esi laimingas, tai jie tikrai nerūpi ir visai neapibrėžia gyvenimo ir asš su tuo sutinku. bet vat grynai socialinio pamąstymo dėlei man yra įdomu padiskutuot su savim tokį dalyką viešai.

Kam reikia vaikų? dėl savanaudiškų priežasčių, kad turėtum atžalą, giminę pratęst, kad vienas nebūtum senatvėj, kad tavo vaikas pakeistų pasaulį? nu nžn nžn.
dabar man tikrai atrodo kad geriau padėt jau egziztuojančiam vaikui eiti per pasaulį, kuriam tėvai nenori ar negali padėt. (kitaip tariant įsivaikinti)

Na,bet ką aš čia surimtėjau. man kolkas nieko panašaus negresia.

bet kadangi niaurus šis įrašas tai pabaigsiu dar lūdniau. Numirė jazz trimitininkas Abram Wilson. Kuris buvo lietuvoj Klaipėdos jazz prieš keletą metų. teko jį sutikt. jam dar nė 40 metų nebuvo. Vėžys.
tai lai ilsisi ramybėje , galės su coltreinu gal pajaminti .

Na ką, einu, palieku kavinę, uždarau leptopą ir einu į naktį susitikti su draugu iš Kolumbijos ir varyti valgyt elektrinių ungurių i Queensą. tikiuosi išgyvensiu, OM.