Mėnesiena dosniai apgaubė viską. Šalta meile užklodama mano neišreikštas ambicijas. Gramatika, kuria seniai galvojau ir mintys tarsi padriki lašai besiskverbiantys pro atdarą mašinos langą. Vaizdai vis keičiasi nuo mažų namelių iki ilgų tiltų, nuo užsiskleidusių nakčiai krūmų iki vienišų suoliukų ant pakrantės.
Prarastas identitetas prašosi namo liūdnai, bet tik tam, kad ten rastų keistus kūnus, lovoje, po patalais. Tiek metų nagrinėtos struktūros, dabar yra ištrintos be menkiausių ceremonijų, jų lyg nebūta. Kas galėjo pagalvoti. Jei būčiau įtikėjus krištoliniu rutuliu anksčiau nei praeitą savaitę, galbūt būčiau tai žinojus.
Šiltų akių mergaitės užvaldė mane naktyje. Ir vėl turėsiu laukt žiemos, kad išsimiegočiau. Bet jaunystei tai ne problema. Jaunystei kelias atviras. Užsakyme tik viena eilutė, mėlynu rašalu ir riestais kampais - laisvė. Užsisakėme tik laisvės. Neprašėme nei talentų nei planų. Nei draugų nei pinigų.
Radau laisvę. Ir išsigandau, kad neišsimokėsiu. Eilinį kartą užsisakiau nežiūrėdama į kainas. Kaip gerai, kad jaunystei kaip ir gražioms merginoms retai tenka padengti sąskaitas.
Mašina toliau vingiuoja siaurais keliais ir su kiekvienu posūkiu į kairę man tenka vis daugiau lašų. Galbūt reikėtų susirūpinti, kad vairuoju be teisės. Be oficialaus įrodymo, kad galiu. Bet ar širdžiai reikia įrodymų? Jų reikia tik policininkams, kurių deja apstu ir ne visada jie dėvi uniformas. Bet tokią naktį niekas nebaisu. Svarbiausia nesustoti, nors kartą gyvenime nesustoti pusiaukelėje. Tik ne dabar. Ne dabar, kai viską stebi apvalus ir įdėmus mėnulis. Jo akyse aš moteriškiausia moteris ir apskritai nėra kitų. Yra tiktai nakties poezija, iš šono padrika, bet viduje rami.
Kur ta audra? Kur tas Paryžius man žadėtas? Kur vienpusis traukinio bilietas ir kuprinė su fotoaparatu? Kur lietpaltis? Kur karštos vakarienės? Kur rajonai, kur tiesa, kur vidurys?
Tyla.
Tau baigėsi benzinas.
Mėnulio jau seniai nėra.
Viskas padengta melsva dūmine spalva.
Aš laukčiau saulės spindulio, bent vieno, pačio pirmutinio. Bet nežinau ar jau galiu. Tad išlipu ramiai, neuždarau durelių, jų niekam nereikės. Einu tvirtais žingsniais per šaltą žemę, batų jau seniai atsisakiau. Mano sijonas švelniai liečia žolę rinkdamas nuo jos rasos lašus tarsi senas draugas. Ir aš einu neatsisukdama, žinau kai atsimerksi, būsiu jau toli.
nu ziauriai patiko!tobulejate ,skorseze....!taip ir toliau......idomu
ReplyDelete